AUKŠTADVARIS – DRUSKININKAI – PASAULIS

Dukra

Draugė

Žmona

Mama

Meno istorijos bakalaurė

Edukologijos ir socialinių institucijų vadybos magistrė

O,WOW įkūrėja (www.owow.lt)

Mąstytoja, meno mylėtoja ir kūrėja

Gėrio ir grožio saugotoja

Emocijų tyrinėtoja, gaudytoja

Ryšio ieškotoja

1980 m. mano tėveliai padovanojo man gyvenimą kaime – vienkiemy…. oi ne… tiksliau į miške, ežeringoje laukinėje gamtoje, kur stovėjo nuo lietaus ir laiko aptirpusi pirkelė… Laikui bėgant pirkelė peraugo į tvirtą didelį namą, o aš susiliejau su gamta,- visas laikas buvo ir yra gamta. Tiek daug reikalų, stebuklų, paslapčių, slėpiningų gyvenimų ir istorijų… Kiekvienas akmuo, krūmas, medis, skruzdėlynas, žemuogė, lapė, barsukai, ežiai, drevė su savo bitėmis… visi jie turi savitą gyvenimą, istoriją…ir dar po atskirą istoriją mano galvoje ir širdyje… O ką jau kalbėti apie nakties ir dienos kaitą, apie saulės žaismą ir nakties virpesius, Paukščių tako, Grįžulo ratų keliones… – visa tai sudėta į mane ir tai įkvepia kurti. O kuriant atėjo laikas dalintis, nes jau pajutau tos gamtiškos laimės bei aprėpties ir patirties gausą/perteklių, todėl tai pasiekė ir JUS.

Palietė akmens ir medžio galia – man ši patirtis tai – kūryba, dovana ir nauji įkvėpimai. Džiaugiuosi, kad atradau būdą tuo dalintis su jumis.

Mes esame visatos dalis. Taip tampriai susiję su viskuo, kas aplinkui. Gal tik ne dažnai sustojame pagalvoti, kokią įtaką mums daro akmuo, ant kurio prisėdame pailsėti pasiremiam pabūti, kodėl ant jo šildosi driežai? Kokia tai trauka? Kokią žinią ir energiją jie spinduliuoja?

Jei juntame, kad akmuo ar mineralas mus traukia, – jis mums reikšmingas, tinkamas, neša savo žinią, energiją – kuria su mumis ryšį ir istoriją.

Kokią įtaką mums daro medis, kurį auginame ar medis, kurį mums kažkas pasodino, medis, po kuriuo ateiname pasidžiaugti ar paverkti, pasimatymų/ susitikimų medis (su širdele žievėje). Kartais net pasitaikiusi kelyje šakelė ar pagaliukas tampa pakabučiu ir lydi gyvenime…. Medžiai – tai gyvybė. Jie grynina orą, maitina gyvūnus ir žemę, sūpuoja paukščiukus lizduose, saugo nuo saulės kaitros, pagirdo sula, kai esam ištroškę ar ligoti/išsekę, o svarbiausia – medžiai suteikia energiją, gydo, jaučia mus ir leidžiasi būti jaučiami. Medžiai perduoda visatos energiją.

Ko gero ne vienas esame pajutę, kaip pasivaikščiojus miške keičiasi energetika, kaip atsiranda jėgų, gerėja nuotaika, tolygėja ir gilėja kvėpavimas, „išsivėdina“ galva…

 „Stebiu… liečiu… išjaučiu… įvairias detales. Perkeliu išgyvenimų, patirčių turtus – skenuoju juos emocijomis. Tapydama visada patiriu jausmų viesulus ir vaivorykštes, kad išsigryninčiau žinią, kurią siunčiu. Veikėjai kalba, spalvos atidaro siužetams plotmes, nes mane įkvepia pradžiai. Dažnai rytinis oro gurkšnis, blyksnis saulės, vaiko žvilgsnis, dulkelės apsivertimas ore, kavos ir cinamono kvapas atidaro duris į teptukų kambarį. Sustabdyti momentai… Ore supasi blizganti muzika, jos natos esybe juntamos labiau nei girdimos ar matomos. Jaučiu, kai šalia kūriniai – jie šildo, kviečia, kartais priverčia žiovauti ar net tapyti užsimerkus, o kartais pakylėja ir įjungia begalę minčių, kurios sukuria daug paslapties, laisvės, tyrumo, meilės, atjautos, saldumo širdyje ir dėkingumo, kad esu ir kad kiti šalia.

Sustoja laikas arba sukasi, kaip išprotėjęs, o tai priklauso dabarčiai…ir praeitis ir ateitis joje. Pasklinda drobėje po potėpį, po lašą, po taškelį, – rodos seni jausmai ir nuveikti dalykai, bet juk ir norai – čia dabar yra dermė, idilė iš praeities patyrimo ir ateities vilčių, svajonių sutapimo…

Juk mes – žmonės – kaip teptukai – vaikštom po gyvenimus ir dažom, lūžtam, skiedžiam, džiūstam, aižėjam, švytim, varvam, įkvepiam, atpalaiduojam… Tai paprasta, bet daro nepaprastus dalykus. Ir aš – teptukas – tarnauju žmonėms, nes juos myliu – laisva valia tapau ne tik drobėje, bet ir žmonių gyvenimuose (pojūčiuose, aistrose, širdyse, delnuose, galvose, akyse, vizijose…).

Man patinka mano tyla, kurioje kuriu, nes ji – prasminga ir net savotiškai triukšminga. Ryškus dinamiškas siautulys paslaptingai išneša mane į mano kosmosą. Todėl ir noriu siųsti žinią žmonėms, kad tokią laisvę gali turėti kiekvienas norintis. Augu, nes pati savimi tikiu, – dėl to tikiu ir kitais, o jie manimi…

Kviečiu kurti drąsiau, negalvoti kas nejauku, tiesiog paleisti emocijas. Atkeliavau nešti padrąsinimą, žinią ir emociją į žmonių gyvenimus.

Eilėraščius kuriu nuo paauglystės, bet geriausias laikas – dabar.

Giliai kapstau, atsargiai, bet arti prieinu, amžiams prisijaukinu, širdy pasilieku…

Paveikslai tai – jausmų namai, eilėraščiai tai – jausmų tiltai…

Kai gimsti mylėti – tereikia pasirinkti kokia bus meilės forma, spalva, aukštis, plevenimas ir priartėjusių širdžių skaičius. Kiekvienas potėpis ir eilutė – meilė, kurią siunčiu  TAU        

                                                                                    Iš arti Gerda.